Į pradžią
Paieška
Svetainės medis
Rašyti laišką
Spausdinimo versija
Į titulinį
Ginti. Saugoti. Padėti.

Policininko tinklaraštis

Startas Lietuvos policijos mokykloje. Iliuzijos ir realybė
(Pirmasis mėnesis)
2016-01-14

Įkvėpta pirmuoju mano rašiniu susidomėjusių piliečių, bei šiek tiek sunerimusi dėl tų, kurie kritikuoja ir peikia nežinodami realios situacijos, nusprendžiau pasidalinti įspūdžiais apie pirmąjį mėnesį Lietuvos policijos mokykloje. Jeigu manote, kad mes, kursantai, bimbinėjame iš kampo į kampą ir tikimės ateityje, gelbėdami Jus, sulaukti pagalbos „iš aukščiau" - tai klystate. Visgi, mano tikslas nėra pakeisti Jūsų jau susiformavusią nuomonę. Šįsyk, noriu tiesiog supažindinti su policijos pareigūnų rengimu ir jo ypatybėmis, nes, galbūt, kai kurių iš Jūsų širdyse pažadinsiu slypinčius troškimus ir paskatinsiu tapti valstybės tarnautojais.

 Visų pirma, verta pristatyti mokomuosius dalykus ir jų įvairovę, su kuria susidūriau jau pirmąjį mėnesį. Apie teorines pamokas neišsiplėsiu, tačiau patys pasvarstykite, ar tokioje profesijoje kaip ši, gali būti nuobodaus, neįdomaus, nereikalingo mokslo? Sutinku, kad, tarkim, teisės aktus įsikalti į galvą yra sudėtinga, betgi kiekvienam policijos pareigūnui juos neišvengiamai reikės pritaikyti kasdieniame darbe. Žinoma, per teorines pamokas mokomės ne tik šifruoti kartais paprastam žmogui painius įstatymus. Laviname bendravimo įgūdžius, giliname lietuvių bei anglų kalbos žinias, daug dėmesio skiriame žmogaus moralei, etikai, estetikai. Visi šie dalykai padeda mums, kursantams, sėkmingai realizuoti save ir praktiniuose užsiėmimuose.

Kaipgi atrodo pamokos, kuriose ne tik klausome, bet ir veikiame? Vienas iš itin aktyvių mokomųjų dalykų - fizinis rengimas ir savigyna. Šių užsiėmimų nesiūlyčiau tapatinti su vidurinėse mokyklose dėstoma kūno kultūros pamoka. Policijos mokykloje reikalaujama „šiek tiek" daugiau, tad sporto entuziastams čia puiki vieta išsikrauti ar išbandyti jėgas. Įdomiausia tai, kad kursantai jau pirmąjį mėnesį mokomi įvairių asmens sulaikymo veiksmų, metimų, o toliau seka dar neįprastesni (ypač moterims) savigynos nuo peilio dūrių, nuo šaunamojo ginklo veiksmai ir panašiai.

Profesinės veiklos taktika ir darbas su informacinėmis sistemomis. Kas tai per pamoka ir kuo ji svarbi? Pradžioje mokėmės naudotis specialiosiomis priemonėmis, esančiomis ant policijos pareigūno ekipuotės diržo: antrankiais, dujų purkštuvu bei tonfa (policijos pareigūno lazda). Sužinojome daugybę būdų, kaip panaudoti šias priemones bei kokiose situacijose tai galime/turime daryti. Kiek vėliau, praėję keletą teorinių pamokų, išmokome naudotis radijo stotimi ir netgi pradėjome imituoti patruliavimą Mastaičių kaime. Sulig kiekviena diena įgyjame vis daugiau praktikos, išmokstame kaip atlikti tam tikrus asmenų, įvykių patikrinimus, kaip bendrauti su nukentėjusiaisiais ar pažeidėjais. Laikui bėgant ir elektroimpulsinis prietaisas „Taser" taps mūsų draugu, o iškart po to -  šaunamasis ginklas.

Taip, taip, ir šaunamasis ginklas... Kad ir kaip keistai tai skambėtų po visai neseniai žiniasklaidoje išpūstos Igorio ir jo pavogto „Kalašnikovo" istorijos. Kodėl išpūstos? Nes būtent po šio įvykio ėmė sklisti žinutės viešojoje erdvėje, jog policijos pareigūnai nemoka net naudotis ginklais. Kadangi esu baigusi viešosios komunikacijos studijas, aš žinau visas žiniasklaidos gudrybes žiūrovų/skaitytojų dėmesio pritraukimui... bet jau kartais pikta darosi, kai publikuojami išgalvoti dalykai, nes neturima ką pasakyti. O pasakyti juk reikia...

Mielieji, nebūkit pilka mase, aklai tikinčia viskuo, kas rašoma. Geriau visais atvejais turėkit savo nuomonę. Ir vis tik, galiu užtikrinti, kad esame mokomi daugelio dalykų, susijusių su šaunamaisiais ginklais. Kada galime juos naudoti? Kaip šaudyti? Kaip valyti? Kaip užtikrinti aplinkinių saugumą, kai naudojami šaunamieji ginklai? Kaip išvengti kuriozinių situacijų ir nesusižaloti patiems? Mes visa tai žinome.

Tarp daugelio įsimintinų užsiėmimų, turėčiau paminėti ir policijos veiklos pamoką. Jos metu, galime pasijusti „CSI kriminalistais" arba, kaip kituose filmuose sakoma, „detektyvais". Mokomės atlikti įvykio vietos apžiūrą, pastebėti įvairiausias smulkmenas, apsaugoti įvykio vietą ir viską fotografuoti. Vėliau, montuojame vadinamąsias fotolenteles, kurios kartais padeda ištirti nusikaltimus. Taip pat jau žinome kaip paimti rankų-pirštų antspaudus (padaryti daktiloskopines korteles) ar paliktus pėdsakus nuo įvairių paviršių. Išmokome kaip yra lyginami bei atpažįstami pirštų antspaudai, kokios yra jų rūšys ir panašius dalykus.

Taigi, manau, patys galite suprasti, kad veiklos turime daug ir įvairios, „nekrapštome nosies", nes suvokiame, kas mūsų laukia išėjus patruliuoti į gatves. O kiek svarbių dalykų dar nepaminėjau apie popamokinę veiklą, apie renginius... bet paliksiu juos kitam kartui...

Apibendrindama, norėčiau tik priminti, kad mes šį kelią pasirinkome dėl Jūsų, dėl Tėvynės, dėl šviesesnės ateities. Mūsų svajonėje nėra punkto susikrauti kalną pinigų kitų sąskaita. Tie, kam laimė - pinigai, įprastai renkasi kitas profesijas. Mano, kursantų, esamų policijos pareigūnų laimė - tai Jūsų dėkingumas, pasitikėjimas ir šypsenos. Tad dėkokite, tikėkite ir šypsokitės!

Monika Kavaliūnaitė


Viešas AČIŪ pareigūnams
2015-12-21

Aš nesu pareigūnas, bet dirbu policijoje. Aš pasitikiu policija ir tikiu, kad ji gali būti dar geresnė ir efektyvesnė, tačiau, perskaičius Vaido Giršvildo „Atvirą laišką pareigūnui" ir kai kuriuos komentarus (kurių tikrai daug), darosi liūdna. Sunku patikėti, kad šie komentarai skirti pareigūnui, kuris dalyvavo taisant susimovusio kolegos klaidą ir nori gauti už tai pelnytą atlygį. Po tokių komentarų tikėjimas, kad policija gali pasikeisti, ima kristi. Vienintelis dalykas, neleidžiantis pasiduoti pesimizmui, - tai įsitikinimas, kad, norint pokyčių, reikalinga diskusija: vieša, atvira ir visapusiška. Dėl to, kaip atsakymą, nusprendžiau parašyti savo atvirą laišką, ir taip pat kreiptis ne tik į Jus (parašiusiam viešą laišką į lrytas.lt), bet ir į visus kitus kolegas.

Be generalinio komisaro pranešimų, neatsimenu nė vieno tokio viešo laiško girtam prie vairo sėdusiam pareigūnui. Štai kad ir šį savaitgalį Alytuje girto patrulio V. V. pasivažinėjimas. Kodėl tylime? Ogi todėl, kad, jei pasisakysim, atsiras tokių, kurie paaiškins, kada, kaip, kam ir ką galima sakyti. Kurie pasakys, kad skųsti negražu, kad reikia skirti, kur skundimas, o kur pilietiškumas, o jei neskiri, tai turbūt pats skundikas esi, morališkai žlugęs - dar blogesnis nei tas, kuris paliko kovinį ginklą be priežiūros ar girtas mirtinai sužalojo vaikus. Užsipulti tą, kuris išdrįso pasiskųsti - labai dėkinga tema pasimėgauti tariamos šlovės spinduliuose, juk skundikų niekas nemėgsta, tikrai atsiras daug pritariančių.

Generalinis komisaras patikino, kad negali būti jokio spaudimo atsisakyti sąžiningai uždirbto užmokesčio - tai yra neteisėta. Jei vis dėlto buvo kažkoks spaudimas, išsiaiškinti tokį dalyką ir išsklaidyti bet kokias abejones, ypač prieš visuomenę - policijos garbės reikalas. Lygiai toks pat, kaip ir atitaisyti klaidą kolegos, per kurio aplaidumą pusė milijono vilniečių negalėjo ramiai miegoti. Norisi tikėti, kad įvyko nesusipratimas, ir Jūs (pareigūne, kuris apie tai prabilote) neteisingai supratote kolegų iniciatyvą. Bet čia nė nėra jokios Jūsų klaidos - girdint deklaravimą „kalbėkit, nebijokit", taip ir turėjo pasielgti kiekvienas, kuris pastebėjo kokių nors neteisėtų mėginimų paveikti jų teisėtus pasirinkimus.

Čia noriu akcentuoti ne problemą, kurią kažkas iškėlė mums nepatinkančiu būdu, o pačią „problemos kėlimo" problemą. Ar tikrai tikite, kad, jei problemą iškelia „skundikas", tai reiškia, kad problemos nėra arba ji neverta dėmesio? Pamatinė sąlyga bet kokiems pokyčiams - turi būti nepasitenkinimas esama padėtimi ir visada turi būti kažkas, kuris iškelia problemą ir parodo, kas yra negerai. Bet ar sužinojus, kad pareigūnas viešai išreiškė abejones dėl vadovų elgesio, apie šių abejonių išklaidymą kilo diskusija? Ne - ji kilo, nes „kažkas kažkam ne tą ką reikia pasakė". Eilinį kartą ne analizuojama iškelta problema (galimas spaudimas atsisakyti uždirbto atlygio), o linčiuojamas tas, kuris tą problemą iškėlė. Tokiame fone labai patetiškai skamba raginimai netylėti ir nesitaikstyti su matomomis problemomis - kai bet kokia iniciatyva užslopinama vos pradėjus jai reikštis. „Jūs nebijokit - kalbėkit!", bet kai žmogus pasako, kas jam neduoda ramybės - gauna per galvą ir tuoj pat paaiškinama, kad jis pasakė ne taip kaip reikia; ne tam, kam reikia; ne laiku ir ne vietoje ir t. t.

O kaip tada pasakyti apie tai, kad tave kažkas neramina, ir nebūti už tai „pakartam"? Eiti pas tiesioginį vadovą (turbūt tą patį, kuris spaudžia „savanoriškai" ką nors padaryti)? Parašyti tarnybinį? Kreiptis į vidaus tyrimus ar imunitetą? Štai čia klausimas, kuriuo norėčiau padiskutuoti. Būtų taip pat įdomu išgirsti ir generalinio komisaro nuomonę.

O kol kas - labai Jums AČIŪ, kolega, kad išdrįsote paviešinti abejones. Ir man labai gaila, kad Jums tenka skaityti tokį pažeminimą, kurį viešai išreiškė V. Giršvildas - dėl šio užsipuolimo kitą kartą Jūs ir kiti kolegos greičiausiai tiesiog užsimerksite ir tylėsite. Bet žinokite, kad policijoje yra nemažai žmonių, kurie galvoja panašiai, kaip Jūs, ir yra pasiryžę drąsiai kalbėti, apie visus skaudulius, kad ir kokie jie būtų.

Tuo pačiu AČIŪ ir Komunikacijos skyriui - už informacinį proveržį viešinant gėdingus policijai „Igorio nuotykius". Jūs - mūsų balsas ir netylėkit! Nors po tų įvykių pasitikinčių policija žmonių skaičius sumažėjo, o nepasitikinčių atitinkamai išaugo 12 proc. (turint omenyje, kad vieno įvykio metu buvo sužalotas žmogus, o kitu atveju tik laimingų atsitiktinumų dėka niekas nenukentėjo), šį pokytį galima vertinti kaip labai nežymų. Ir, manau, kad Jūsų drąsaus ir atviro darbo dėka šis kritimas yra tik 12 proc., o ne daugiau.

Taip pat Ačiū visiems pareigūnams, kurie dalyvavote minėtose gaudynėse - Jūsų dėka galime būti saugūs.

Ačiū pareigūnams, kurie nusprendėte asmeninę atsakomybę išreikšti atsisakydami uždirbto atlygio už viršvalandžius. Tai labai gražus ir pagarbos vertas veiksmas - o jei dar tą uždarbį pasiimtumėte ir paaukotumėte (pvz. kad ir girtų pareigūnų aukoms ar jų artimiesiems) - būtų neįkainojama.

Ačiū visiems, su kuriais dirbame kartu ir kurie dirbate šalia, kad policija būtų geresnė. Šiltų ir ramių švenčių.

Andrius Lošakevičius


Atviras laiškas kolegai
2015-12-11

Penktadienį internetinis tinklalapis Lrytas. lt išspausdino policijos pareigūno, kurio pavardė redakcijai žinoma, skundą, kad jam nenorima išmokėti pinigų už viršvalandžius, kai jis gaudė su automatu iš policijos automobilio pabėgusį niekšą.

Aš, Vaidas Giršvildas, kreipiuosi į Tave, pareigūne, kurio pavardė redakcijai žinoma. Man dėl Tavęs gėda. Aš nežinau, kas Tu toks ir kokioms profesinėms sąjungoms Tu atstovauji, kas stovi tau už nugaros ir kas yra Tavo kuklavodai. Nors gal ir vertėtų žinoti, nes tada bent būtų aišku, su kuo gyvenime negalima turėti jokių reikalų. Bet dabar ne apie tai. Dabar apie pinigus. Taip, Tu teisus. Pinigai Tau priklauso. Ir Tu juos gausi. Jei reikės, aš, Vaidas Giršvildas, išeisiu kokią dieną nemokamų atostogų tik tam, kad Tau būtų ką išmokėti. Bet nuo tos dienos nevadink manęs kolega. Koks Tu man kolega? Tu samdinys, karys už pinigus. Tikiu, kad yra šalių, kur tai yra normalu, bet žinok - nėra šalies pasaulyje, kur tokius gerbtų. Aš net turiu tokią blogą nuojautą, kad, kai tą narkomaną pagavo, Tu labai nusiminei, nes buvai pasirengęs iki paryčių imituoti jo paiešką tik tam, kad daugiau tų viršvalandžių prikapsėtų. Taip, pareigūnas, kuris prarado ginklą, padarė klaidą. Didelę ir galbūt nedovanotiną klaidą. Aš ant jo pykstu. Bet dar labiau aš pykstu ant Tavęs. Kaip tikras policijos pareigūnas, to kolegos, praradusio ginklą, poelgį vertinu kaip visos policijos klaidą. Vadinasi, man yra garbės reikalas tą klaidą ištaisyti. Bet supratau, kad tau žodis „garbė" ne tiek daug ir reiškia. Matau, kad žodis „pinigai" tau reiškia gerokai daugiau. O tai reiškia, kad net ir praradęs ginklą pareigūnas yra mano kolega, o Tu - ne. Taip, Tu teisus, manęs tą naktį nepakėlė ir paieškoje aš nedalyvavau. Bet duodu tam tikrą kūno dalį nukąsti, kad jei būtų pakėlę, būčiau sąžiningai atlikęs pareigą ir nė nepagalvojęs, kiek man už tai priklauso.

Pareigūne, kurio pavardė redakcijai yra žinoma, aš, Vaidas Giršvildas oficialiai pareiškiu - Tu man ne kolega, nes pamynei pagrindinius kolegiškumo principus. Lai Tau niekada netrūksta pinigų ir lai būtent pinigai Tau teneša laimę. Bet per Policijos dieną nedrįsk kelti taurės ir didžiuotis apdovanojimais, nes jie tik simboliai ir už juos juk nieko nemoka. Ir pabaigai. Viena jauna ir perspektyvi Lietuvos policijos mokyklos kursantė labai gražiame ir iš esmės teisingame rašinyje padarė vieną nedidelę, bet esminę klaidą. Ji parašė, kad ateina nauja policijos pareigūnų karta, kurios dėka visuomenė jausis saugesnė. Gali būti. Aš nežinau, kuriai kartai atstovauji Tu, bet gėdą jau užtraukei visai savo kartai. Be to, manau, kol policijoje dar yra žmonių iš tos kartos, kuri į policiją atėjo pirmaisiais nepriklausomybės metais, visuomenė dar turi kuo pasitikėti, nes tai žmonės, kurie be pinigų dar turi ir tokias vertybes, kaip GARBĖ.

Vaidas Giršvildas

Mano pirmosios akimirkos policijoje
2015-12-07

Kiekvienas iš mūsų, žmonių, nuolat siekiame tobulėti. Bandome įgyvendinti kilusias idėjas ar įveikti likimo mestus iššūkius, kovojame už save, už artimus, už geresnį rytojų. Ko verta ši kova? Kodėl mes negalime tiesiog plaukti pasroviui ir leisti gyvenimui viską sudėlioti į vietas?  Šiandien aš žinau kodėl...

Nuo vidurinės mokyklos laikų, norėjau tapti policijos pareigūne. „Ginti. Saugoti. Padėti." Visada įsivaizdavau save gelbstinčią nuskriaustuosius, maniau, kad net ir vienas žmogus, gali padaryti daug Tėvynės labui. Ši nuomonė taip ir nepasikeitė. Pakito tik statusas - pagaliau esu Lietuvos policijos mokyklos kursantė. Diena, kai sužinojau atrankos rezultatus, buvo viena laimingiausių mano gyvenime. O kiekviena po jos sekanti diena suteikia dar daugiau džiaugsmo. Dabar viskas atrodo prasminga, jaučiu, kad pasirinkau teisingą gyvenimo kelią.

Tiesą sakant, jau pirmąją dieną Lietuvos policijos mokykloje suvokiau, kad esu ten, kur noriu būti. Užsivilkti policijos pareigūno uniformą, iš tikrųjų, buvo neapsakomas jausmas. Ir visai ne todėl, kad gražu pažiūrėti, kaip daugelis galvoja (žinoma gražu, bet esmė visai kitokia). Valstybės tarnautojo uniforma įpareigoja. Su ja tu negali eidamas spjaudytis ar keiksnotis, negali atrodyti netvarkingas, išsitaršęs. Privalu elgtis pagarbiai, nes būdamas su uniforma, tu visuomenei atstovauji jau ne save kaip asmenį, bet visą policijos pareigūnų bendruomenę. Galbūt vien už tai, kaip tu elgsies dėvėdamas uniformą, visai Lietuvos policijai bus priklijuota neigiama etiketė...o gal teigiama?  Taigi, šiuos dalykus suvokiau jau pirmąją dieną, kai pasižiūrėjus į veidrodį pamačiau ne eilinę merginą, bet policijos pareigūnę, kuriai Lietuvos žmonės patikės saugoti savo gyvybes.

Milžinišką teigiamą įspūdį pirmosiomis akimirkomis paliko dėstytojai, savo sričių specialistai, policijos pareigūnai. Labiau motyvuojančių žmonių, atvirai sakau, nesu sutikusi nei mokydamasi gimnazijoje, nei studijuodama universitete. Nėra nieko maloniau, kaip klausytis žmogaus, kuris taip myli ir išmano savo darbą. Norisi į juos lygiuotis ir jų nenuvilti. O kur dar dėstomų dalykų specifika... taktiniai sprendimai įvairiose situacijose, ginklų ar specialiųjų priemonių valdymas, savigyna, rikiuotės pagrindai ir panašūs praktiniai užsiėmimai. Jau pirmąją dieną mums į galvas buvo įkalta, kad Lietuvos policija nei iš tolo neprimena serialo „Kobra 11", kur viskas visada baigiasi laimingai. Dėl to, turime tiek daug visko išmokti ir būti pasirengę užtikrinti viešąją tvarką, savo ir visuomenės saugumą.

Stojant į Lietuvos policijos mokyklą manęs buvo paklausta, kaip darželinukams pristatyčiau policininko profesiją. Atsakiau, kad policijos pareigūnas - tai žmogaus draugas. Aš tuo tikiu. Ar tikite tuo jūs? Ar tikite, kad ateina nauja policijos pareigūnų karta, kurios dėka jūs jausitės dar saugesni? Jei ne, tai linkiu pagaliau patikėti ir bendradarbiauti su policijos pareigūnais, nes kaip žymus prancūzų rašytojas, Onorė de Balzakas, yra pasakęs: „du žmonės gali vienas kitą išgelbėti ten, kur po vieną žūva".

Monika Kavaliūnaitė

 

Aktualijos

 

 

 

 

 

 

 
Šiuo numeriu teikiama informacija su migracija susijusiais klausimais - apie pasus, asmens tapatybės korteles, užsieniečių teisinę padėtį Lietuvoje.

Virtualus turas apie Lietuvos policiją
 
 
 
 
 
 
  
 
 
  
 
  
 
 
  
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
Biudžetinė įstaiga
Saltoniškių g. 19, LT-08105 Vilnius, Lietuva
Tel. (8 5) 271 9731, faks. (8 5) 271 9978
El. paštas info@policija.lt
PVM mokėtojo kodas Nr. LT100005428413 Duomenys apie Policijos departamentą prie VRM kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre
Kodas 188785847
Informacija atnaujinta: 2016-01-14